Kaip viena naktis gali pakeisti visą likusį gyvenimą

 Prologas

Visada maniau, kad tokie dalykai nutinka tik filmuose ar knygose, bet tikrai ne realybėje ir tikrai ne man. Puikiai pamenu, kai dar vidurinėje mane bandė vienas vaikinukas užsilaužti tiesiog mokyklos koridoriuje. Iki pat šiol šiurpas nueina pagaugais pagalvojus apie tai ir aš tikriausiai iki gyvenimo galo būsiu dėkinga savo tuometinei geriausiai draugei, kad padėjo man nuo jo išsilaisvinti. Bet tai, kas nutiko man prieš keletą savaičių, atrodo lyg iš siaubo filmų skyriaus, pigiame vaizdajuosčių nuomos punkte...

... atsipeikėjau visiškoje tamsoje, nežinojau kur esu, tik ėmiau šaukti draugės. Susipratus, kad esu lovoje, greit iš jos išlipau ir puoliau ieškoti šviesos šaltinio. Spragtelėjus jungtukui ir kambarį užliejus blausiai lempos šviesai, pamačiau vaizdą, kuris dar ir dabar man prieš akis iškyla - lovoje, visai šalia tos vietos, kurioje ką tik pati gulėjau, guli draugė - ji buvo lygiai tokia pati nuoga, nuoga kaip ir aš...

 

Pirmas skyrius

Esu iš prigimties labai komunikabili asmenybė. Dar paauglystėje visi mane vadindavo kompanijos siela, nes manęs visada ir visur būdavo daug. Labai greitai žmonės mane pamėgdavo ir nežinau ar tai dėl mano charakterio ar dėl mano mitraus liežuvio, bet sugebėdavau visada visus be didelių pastangų palenkti į savo pusę. Man tai būdavo jau įprastas dalykas, kad su kuo nors naujai susipažinus greit susibičiuliauju, atrandu bendrų pokalbio temų ir po gero pusvalandžio atrodydavo, kad tą žmogų pažįstu jau visą amžinybę.

Turiu atvirai pripažinti, kad nesu tipinė gražuolė, kuri ką tik nužengė nuo Milano podiumo ar tokia, kuri kasdien dėvi aukštakulnius žudikus, su prie jų derančiu mini sijonėliu. Nemėgstu daug dažytis ir atrodyti iššaukiančiai, bet kaip sako mano vyras, mano vidinis grožis užgožia visų kitų planetos moterų išorinį grožį. Nors žinau, kad jis taip sako tik todėl, kad mane myli ar bent mylėjo iki šio įvykio.

Su savo vyru, Sauliumi, susipažinau dar besimokydama vidurinėje. Draugystės pradžia buvo kupina romantikos, šiltų jausmų ir noro pažinti. Pažinti tą suaugusiųjų pasaulį, kuriame dar nesu buvusi. Kiekvienas mūsų susitikimas buvo ypatingas, nes Saulius kaskart mokėdavo mane nustebinti. Na taip, kartais gaudavau kokią gėlytę ar pliušinį meškutį. Bet jis mane nustebindavo sugalvodamas kaip mūsų pasimatymus paversti mažais nuotykiais, nusiveždamas prie jūros saulės palydėti ar netoli jo tėvų namų esančiame miškelyje prikabinėjęs įvairiausių lapelių su užduotimis ir nurodymais, kaip jį surasti, kai pats tuo metu sėdėjo tėvų garaže prie romantiškai dviems padengto mažo staliuko. Su juo jaučiausi kaip ant sparnų, drugeliai pilve plazdėjo nepailsdami ir taip prabėgo pirmieji mūsų draugystės metai.

Išvažiavome kartu studijuoti, apsigyvenome viename butuke. Tai buvo lyg dar vienas nuotykis. Mes puikiai vienas kitam tikome. Nebeįsivaizdavau gyvenimo be jo, o iš jo akių mačiau, kad jis neįsivaizduoja savojo be manęs. Mylėjom vienas kitą karštai, o tos meilės būtų tikriausiai užtekę visam Kaunui apšviesti, jei meilę būtų galima paversti elektra. Mūsų negąsdino nuolatiniai draugų bambėjimai, kad jūs tokie jauni, o jau apie vestuves kalbat, gal dar palaukit, ko jums skubėti. Taip, buvom jauni, bet žinojom, kad tai tikra ir kad norim likti kartu ne tik iki rytojaus, bet visam gyvenimui. Labai gerai prisimenu kelių draugių žvilgsnius ir tuos liežuvavimus, kad teku iš reikalo ir kad man tik Sauliaus pinigai rūpi. Bet man buvo nesvarbu, mūsų meilė tada buvo stipri, tikėjau juo, o jis manim. Žinau kaip saldžiai čia viskas skamba, bet tikrai su dideliu malonumu prisimenu tuos metus, kai buvome tokie laimingi, mūsų santykiai buvo idealūs. Kaip nekeista, bet ir mūsų tėvai neprieštaravo. Na gal mano tėtė šiek tiek nepatenkintas buvo dėl per ankstyvų vedybų, bet mama jį labai gerai mokėdavo nuraminti ir įtikinti, o ji - mano pati geriausia draugė. Be to, Saulius tėtei taip pat labai patiko. Matė, kad jis į mane atsakingai žiūri, o ne vien pasinaudoti manim nori. 

Vestuvės buvo gražios, neypatingai kuklios, nes visada norėjau didelės šventės, bet ne tokios didelės, kaip mūsų meilė. Atsimenu, kaip Saulius jaudinosi sakydamas savo pasirašytą priesaiką ... mieloji, žinau, kad man tave atsiuntė likimas ne šiaip sau. Jis man davė pačią didžiausią dovaną, kokią tik gali gauti vyras. Pasižadu tave mylėti ir gerbti visą likusį gyvenimą, jei reikės, ant rankų nešioti ir garbinti saulei tekant ir vėl leidžiantis, o naktį saugoti tavo sapnus. Pasižadu būti pačiu geriausiu tavo draugu ir tave suprasti bei palaikyti, net jei mano sveikas protas tam prieštarautų.  Laura, tu esi ir būsi vienintelė mano širdies savininkė. Myliu tave ir visada mylėsiu... Argi galima atsispirti tokiam vyrui? Stovėjau ir iš nuostabos negalėjau pratarti nė žodžio. Prireikė draugės kumštelėjimo man į šoną, kad atitokčiau. Su ašaromis akyse pasakiau savąją priesaiką, o kai kunigas paskelbė mus vyru ir žmona ir leido pasibučiuoti, maniau žemė išslys iš po kojų, kokia laiminga tada jaučiausi. Buvo nerealu. Kadangi tuokėmės pavasarį, tai dėl mokslų negalėjome išvykti medaus kopinėti. Buvo paskutiniai metai tiek man, tiek jam, tad nusprendėm palaukti palankesnio laiko. 

 

Antras skyrius 

Grįžusi iš paskaitų, radau Saulių prie kompiuterio. Kažką susikaupęs skaitė. Jau kelias dienas buvo kažkoks keistas, neramus, kai vis bandydavau klausti kas jam yra, sakydavo, kad ieško kažkokios informacijos ir neužilgo apie kažką rimto turėsime pasikalbėti. Tada pasidarė ir man neramu, pradėjau galvoti kas čia galėjo nutikti, bandžiau prisiminti praėjusias dienas, bet tiesiog neturėjau logiško paaiškinimo jo elgesiui. Beliko tik laukti ir ... bandyti neprisigalvoti blogiausio. 

Prabėgus kelioms dienoms ir nesulaukus Sauliaus paaiškinimo nebeištvėriau ir išsakiau kas mane neramina. Tikėjausi bet ko, tikrai bet ko, bet tik ne to, ką jis man pasakė:

- Mieloji, kai tave vedžiau, prižadėjau sau ir tau, kad tau, kad mums niekada gyvenime nieko netrūks, kad tavimi rūpinsiuosi visokeriopai - tiek materialiai, tiek emociškai ir visaip kitaip. Taip?

- Taip, bet...,- pabandžiau įsiterpti, tačiau jis tęsė toliau.

- Tad jau kelias savaites mąstau ką veiksim po studijų. Pati žinai kokia situacija šiuo metu Lietuvoje. Ekonomika smunka, darbdaviai nebevertina savo darbuotojų ir moka pasityčiotinas algas, o ir tų pačių gerų darbo vietų reikia ilgokai paieškoti, jei neturi pažįstamų. Nors ir galėčiau įsidarbinti su tėtės pagalba, bet aš to nenoriu. Noriu pasiekti tą gerove pats, savo rankomis sukurti tau ir man mūsų lizdelį, mūsų pačių verslą ar kažką panašaus. Žinau, kad pradžia gali būti labai sunki. Galbūt teks emigruoti į kitą šalį, kur galimybės verslui palankesnės.

- Į kitą šalį? - nustebus klausiu. - Apie kokią šalį kalbi?

- Galvoju apie Vokietiją. Juk abu mokam kalbą, tad neturėtų būti labai sunku bent pradžioje su darbais. Žinoma, iš pradžių reikės finansinės pagalbos iš tėvų, bet tai ne problema. Jie tikrai noriai padės visur ir visada. Todėl pradėjau ieškoti srities, kurioje būtų galima įsidarbinti ir po to kaip nors pradėti bendradarbiauti ir manau jau šį tą radau. 

Žiūriu į jį ir bandau suvirškinti ką tik gautą informaciją. O juk aš dar prieš pokalbį visai ne apie tai galvojau. Maniau, kad jis susirado kitą. Juokas ima pagalvojus dabar. Taigi, užsienis, Vokietija. Išvažiuoti visam? Ar galėčiau? Tiek klausimų vienu metu ėmė suktis galvoje. 

- Ir kokia ta sritis? - su nekantrumu klausiu.

- Mieloji, dabar dar nieko nenoriu sakyt, kol nesu pats tikras. Bet kas mane domina ar galėtum gyventi Vokietijoj? Esam ten pas tavo seserį lankęsi ne kartą, bet atostogos yra atostogos. O čia jau būtų kaip ir visam. Rimtas žingnis. Nenoriu, kad viską čia paliktume, išvažiuotume ir po kelių mėnesių vėl gautume grįžti atgal nepasisekus. Todėl noriu viską labai gerai suplanuoti. Žinai posakį - devynis kartus pamatuok, o dešimtą pjauk. 

Palinkčioju galvą ir bandau toliau susikoncentruoti į jo šneką. 

- Na juk aš visada toks viską paskaičiuojantis buvau. Bet be tavo sutikimo nieko nenoriu daryti. Visgi esame šeima, kad ir jauni, bet esam savo likimo kalviai. O aš noriu, kad jis būtų visomis prasmėmis idealus. Ką pasakysi? - klausia ir įsmeigia savo žydras akis į manąsias.

Akimirkai susimąstau. Taip, tai tikrai didelis žingnis, bet juk vyktume kartu, tad visa kita nesvarbu.

- Sauliau, juk žinai, kad su tavim nors ir į mėnulį. Svarbu kartu. Jei manai, kad galėtume kažką pradėti savo, tai kodėl nepabandyti. Esi vienas protingiausių vyrų, - nusijuokiu pamačius jo kreivą šypsenėlę ir klausiamai palenktą galvą, - nu gerai, pats protingiausias vyras, tavimi visiškai pasitikiu ir tavimi tikiu. Todėl manau, kad taip, sugebėčiau ir net visai norėčiau gyventi Vokietijoj. O dar jei netoli sesers, taip retai matomės. Ką galvoji toliau daryti?

- Palik viską man, o tu gali pranešti savo tėvams apie mūsų sprendimą. Manieji jau žino.

- Na jau ne. Padarysim tai abu. Nors žinau, kad jie neprieštaraus, bet vistiek viena liūtui į nąsrus nelįsiu. - atsistoju sukryžiavus rankas ant krūtinės ir papučiu protestuojamai lūpas. Žinau, kad jis to nemėgsta, nes tada visada gauna daryti taip, kaip noriu aš. Nuostabu kartais mokėti veikti vyrus, kad ir tokiu vaikišku būdu.

- Gerai jau gerai, tik pabandžiau. - iškėlęs abi rankas į viršų, lyg gindamasis, atsako.

 

Trečias skyrius

Jau antras mėnuo, kaip išvykom iš Lietuvos ir įsikūrėme Vokietijoje. Apsistojome laikinai pas mano seserį. Ji labai džiaugėsi, kad pagaliau nebebus viena, kad bent vienas šeimos narys bus visada netoliese. Aš džiaugiausi ne ką mažiau, bet labiausiai mane džiugino laimingas Saulius. Nes jis pamažu ėmė įgyvendinti tai, dėl ko čia atvykome. Iš tėvų gavome nemažą paramą, tad galėjo beveik iš karto pradėti bendradarbiavimą su kita Vokietijos firma. Kol kas viskas ėjosi kalnu aukštyn, žinoma, pasitaikant vienam kitam akmenėliui, bet kur jų nebūna?  

Sėdžiu ant nedidelės sofutės šalia sesers ir negaliu atsigrožėti savo vyru, sėdinčiu ant kitos sofutės kartu su sesers vyru. Tie šviesūs plaukai, tobulai krintantys ir kaip visada neklusnūs, taip tinka prie jo kerinčios šypsenėles. Ką aš tokio padariau, kad nusipelniau tokio nuostabaus vyro šalia savęs? Taip, Saulius buvo tikrai išvaizdus, dar prieš mums pradedant draugauti, jis negalėjo merginų dėmesio atsiginti. Bet visų jų nuostabai jis pasirinko mane. Gerai jau gerai, nesu kažkokia pilka pelytė. Kai noriu, galiu atrodyti iš koto verčianti, bet kaip ir daugelis, be papildomų pagalbinių priemonių neapsieinu. Nors Saulius sako, kad jam labiausiai patinku ką tik nubudusi ryte. O aš taip to nemėgstu, kai jis rytais anksčiau nubudęs į mane miegančią spokso. Arba, kai nori rytais bučiuotis, kol dar neišsivaliau dantų. Juk tai ir jam turėtų būti nemalonu. Bet jis į tai nekreipia dėmesio ir dar labiau mane erzina. Nepaisant jo išorinio grožio, jis visada mane žavėjo savo humoro jausmu, gebėjimu net visiškoj nevilty įžvelgti šviesos plyšelį ir žinoma - jo aštrus protas. Todėl visai nesistebiu, kad jo idėja čia visiškai pasiteisina, nes tai, ką jis sugalvojo, dabar čia visiška naujiena. Kitaip sakant, pradėjom tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. 

Apie visa tai mąstydama sutinku šiltą jo žvilgsnį ir jis man pamerkia akį. Kukliai šypteliu ir bandau įsiklausyti ką pasakoja sesuo, bet mane tai nelabai domina. Pasakoja kažką apie Vokietijoje paplitusį merginų prievartavimo būdą, kai klubuose į gėrimą įpilami kažkokie KO lašeliai. Girdžiu apie juos pirmą kartą, bet kaip suprantu - tai narkotinės medžiagos, skirtos apsvaiginti. Pagalvoju, kad reikia būti visiškai kvailai, kad taip nutiktų. Be to, nesu mėgėja po klubus lakstyti. Jau geriau išeisiu su Sauliumi kur nors pavalgyti ar į kino teatrą. Sesuo čiauška toliau, o aš jaučiuosi tokia pavargusi, šiandien pusdienį pravaikščiojau su ja po Frankfurtą. Ji vedėsi mane tai į vieną, tai į kitą parduotuvę vis sakydama: - Štai čia labai neblogų batų būna, o va čia.... - maniau galą gausiu ir be kojų grįšiu. Kaip galima tiek vaikščioti po parduotuves? Be to, mieliau perku internetu. Taip sutaupau ir laiko ir nervų, kai nerandu tinkamo dydžio. Pastebėjusi, kad esu išsiblaškiusi, Liucija kumšteli man į petį:

- Žemė kviečia Laurą, ar girdi? Kur ten skrajoji mintimis? Negi aš tokia nuobodi?

- Nepyk Liucija, jaučiuosi tokia pavargus po šiandieninės tavo surengtos ekskursijos po parduotuves, be to išleidai krūvą pinigų.

- Ach, nepergyvenk dėl pinigų. Man smagu, kad galiu tau šį tą nupirkti. Kol judu su Sauliumi normaliai įsitvirtinsit ir pradėsit skaičiuoti pelną, mielai jums padėsim visame kame. Nepergyvenk taip ir neširsk. Beje, kaip tau patiko namas, kurį Paul'is jums parodė? Manau tikrai geras variantas, be to vos 10 kilometrų nuo mūsų. Tai lyg katės šuolis.

- Namas tikrai puikus. Rytoj vakare važiuosim jį dar kartą apžiūrėti. Kaip patogu turėti švogerį - nekilnojamojo turto agentą. Klausyk, norėjau tavęs šio to paklausti. Sakei, kad judu su Paul'iu savaitgalį vykstat iki Berlyno. Kaip manai, ar galėtume su jumis kartu važiuoti? Turim su Sauliumi ten gerą draugę nutekėjusią. Ji neseniai pagimdė mergytę, norėtume aplankyti ir pasveikinti. Be to, mane taip traukia naujagimiai paskutiniu metu. Matyt prabunda motiniški instinktai.

- Oho kokios naujienos. Tai gal laukiesi jau? - su nuostaba balse klausia Liucija.

- Baik tu, tikrai ne. Dar būtų per anksti. Juk dar tik geras pusmetis, kaip tesame susituokę. Nors kažkada netolimoje ateityje tikrai norėčiau...

- Ko norėtum? - į mūsų pokalbį įsiterpia ir mano mintį nutraukia Saulius.

Nu ir smalsumas tų vyrų. Reikėjo čia jam nugirsti. Saulius nėra prieš vaikus, priešingai. Kai jo sesuo maždaug prieš metus susilaukė sūnaus, Saulius labai didžiavosi, kad pagaliau tapo dėde. Mačiau kaip myli mažąjį Rolandą, tiesiog iš proto dėl jo ir dabar eina. Bet mums patiems dar per anksti. Nors ir pati myliu vaikus, bet nenoriu kol kas Sauliumi su niekuo dalintis, o gal nenoriu, kad jis savo dėmesiu dalintųsi su kažkuo kitu, be manęs. Egoistė! Pasąmonė garsiai šūkteli. O kas čia tokio? Kaip sakoma, ateis laikas, bus ir.....

- Liucijai sakiau, kad norėčiau aplankyti Agnę, juk jie kaip tik savaitgalį į Berlyną važiuoja. Gal važiuojam drauge? - gana gudriai nukreipiau temą, o Liucija net garsiai nusijuokė dėl mano melo. Piktai į ją dėbtelėjau ir ji atsakė man tuo pačiu. 

- Į Berlyną? Kodėl gi ne. 

- Taigi nutarta, beveik šeimos išvyka. - su savo keistu akcentu prabilo Paul'is. Man vis dar keista girdėti jį kalbant pusiau lietuviškai. Jo nuomone, lietuvių kalba labai graži, nors ir sunki. Gaila, kad nebegalim su Liucija, kaip anksčiau slapčiomis pasikalbėti. 

Tą vakarą ilgiau nebeištvėriau ir nuėjau miegoti, visgi rytoj pirmoji mano naujojo darbo diena. Norėjau pailsėti. Nors dažniausiai man užmigti prireikia gero pusvalandžio, bet šį kartą buvau tiek nusivariusi nuo kojų, kad užmigau vos padėjusi galvą ant pagalvės.

 

Ketvirtas skyrius 

Pirmoji darbo diena prabėgo žaibiškai. Negaliu atsistebėti vokiečių paslaugumu ir geraširdiškumu. Nesuprantu, kodėl daugelis čia dirbusių ir atgal Lietuvon grįžusių taip negražiai burnoja. Neva vokiečiai rasistai, nepripažįstantys tavęs lygiu. Na taip, gi visokių žmonių būna ir ne tik Vokietijoje. Bet manau nereikia visiems tos pačios etiketės klijuoti. Todėl esu labai patenkinta, kad paklausiau Liucijos ir išsiunčiau savo CV į tą firmą. Darbas nedidelėje advokatų kontoroje, kur kolektyvas beveik vienos moterys, kas gali būti geriau?

Įsukusią į namų kiemą, mane pasitinka Saulius. Visas išsišiepęs iki ausų. Įdomu kodėl.

- Ko toks išsišiepęs? - nekantraudama klausiu. 

- O tu pabandyk atspėti. - erzindamas sako Saulius.

- Katės - pelės žaidimas? Juk žinai, kad nemėgstu spėlioti.

- Žinau mieloji. Tad nedelsk ir ištiesk man delną. - paklūstu jo prašymui ir ištiesus savo delną prieš jį, jis man į ranką įdeda automobilio raktelius. Klausiamai žiūriu į jį, o jis vėl išsišiepia, taip parodydamas savo tobulą šypseną.

- Na, gi nesi tokia kvailutė ir žinai kam šitie rakteliai, tiesa? - su pašaipa burbteli Saulius. - Ateik ir pažiūrėk. 

Paėmęs mane už kitos rankos, nusiveda į galinį kiemą prie garažo. Spusteli mygtuką ir garažo vartai pradeda kilti aukštyn.

- Jau pristatė mano mašiną? - per daug spigiai sušunku ir puolu į garažą. Taip. Mano mašiniukas jau čia. Dėvėta 2008m. Audi A3. Kol kas nėra tikslo pirkti naujausių mašinų, ypač kai planuojam nuomotis tą gražų namą, netoli Frankfurto. O ir šiaip, juk tai tik daiktai. Jiems sugedus, perkami nauji. Bet tokios mašinos norėjau jau seniai ir štai - ji stovi garaže. Tačiau labiausiai džiaugėsi mano sesuo, kad atgaus savo BMW. O kaipgi nesidžiaugs, kai tą mašiną myli tikriausiai labiau už save. Aną dieną juokiausi už pilvo susiėmus, kai ji ratu ėjo aplink mašiną man grįžus ir žiūrėjo ar nėra įbrėžimų. - Liucija, vairuoti aš moku. Nebijok taip, nesugadinsiu to tavo X5.

 

Prieš dvi savaites pas mus su vyru atvažiavo mano geriausia draugė iš Lietuvos [gyvenam Vokietijoj]. Labai džiaugiausi, nes seniai jos nemačiau. Pasiėmiau atostogas, kad su ja pabūt, pasivažinėt, pasišopint. Vyras nieko prieš neturėjo, nes žinojo kokios mes geros draugės.
Patį pirmą savaitgalį išsiruošėm trise į klubą. Kaip tik tame klube renkasi ir daugiau lietuvių, karts nuo karto lietuvišką dainą užgroja DJ. Sėdim laukiam su drauge kol maniškis susiruoš ir staiga jo telefonui suskambus paaiškėjo, kad jis turi nedelsiant atvykt į firmą, kažkokios bėdos. Nusiminiau, nes jis turėjo vairuoti, mat norėjau atsipalaiduoti ir išgerti vieną kitą kokteilį. Bet vyras neleido mum nevažiuoti, iškvietė taxi na ir mudvi išvažiavom.
Atvykus visas veiksmas dar tik buvo prasidėjęs, o ir nuotaika pasitaisius buvo, kad va pagaliau proga pašėlti, o ir vyro dar šalia nebus. Nesu iš tų, kurios eina kairėn ar pan, bet paflirtuoti ir akytėm pamirksėti juk kiekviena [ar beveik kiekviena] mokam ir mėgstam. Užsisakėm po kokteilį ir dar net neįpusėjus gert priėjo du gana išvaizdūs vyrukai prie mūsų. Iškart pradėjo lietuviškai su mumis kalbėt, susižvalgėm su drauge, nes jie tikrai negalėjo girdėt mūsų kalbantis. Bandžiau mandagiai bendraut, o jie ir nelindo gašliai ar pan. Draugė dėl vieno mačiau jau lydės, o kai pakvietė jie mus šokti, draugė maldaudama tempės į šokių aikštelę mane. Pagalvojau bala nematė, juk to ir atvažiavau - pašokt ir pasilinksmint.
Buvo tikrai smagu. Nesileidau ypatingai daug liečiama, pavadinsiu jį Aleksu, nes jam iškart pasakiau, kad esu ištekėjus ir aferų neieškau. Jis suprato ir tiesiog šiltai bendravom toliau. Tada pasisiūlė dar po kokteilį mum pastatyt ir už kelių minučių jau stovėjo šalia su jais rankom. Išgėrus gurkšnį nuėjom su drauge į WC. O mums grįžus jie laukė prie to pačio staliuko, kaip ir palikom. Draugė tik ir čiauškėjo, kaip norėtų Andrių [vardą pakeičiau] įsitemt į lovą, o aš tik juokiaus ir sakiau pamiršti, nes tokie dalykai kartais baigiasi blogai. O kad būčiau paklausiusi savo nuojautos ir būtume su drauge vykusios namo....

Buvo jau po dvylikos, tad nusprendžiau vyrui paskambint, galvojau gal atvažiuos ir prisijungs prie mūsų, bet jis nekėlė ragelio. Grįžus prie staliuko draugė šokių aikštelėj su Andrium šoko, viliojo jį kaip reikiant. Na o Aleksas laukė manęs. Pradėjom kalbėtis, jis šiek tiek apie save pasakojo, kaip užsidirba sau duoną, kodėl išvis emigravo ir t.t. ir pan. Nebuvo nuobodus pašnekovas, kaip tik parodė save iš gerosios pusės - suaugusį ir išsilavinusį vyriškį. Net nepajutau kaip mano taurė vėl ištuštėjo ir vis užsakė dar vieną. Ši buvo lemtinga....

Taigi, kai padavėjas prieš mane pastatė taurę jis Aleksui pamerkė akį, o jis jam papurtė galvą. Pasirodė keista, bet ką gali žinoti, gal jie čia jau seniai lankosi ir yra pažįstami. Jau ėmiau taurę ir prie manęs visa uždususi pripuola draugė ir pagriebus taurę iš rankos sočiai gurkšteli, nusijuokia ir grįžta atgal šokti. Nusišypsojau Aleksui ir pasakiau, kad va tiek iš to mano gėrimo, bet užteks ir tiek. Na ir tai buvo tiesa. Nežinau ar esate girdėjusios apie KO lašelius, bet tai tokia medžiaga, nuo kurios prarandi sveiką nuovoką, būna kaip ištrinta filmo juostelė ir atsipeikėji po to po gero laiko tarpo ir nebežinai kas ir kaip. Vokietijoj čia jie labai paplitę ir aš dabar labai gailiuosi, kodėl nepirkau pati sau tų nelemtų kokteilių.

Kai išgėriau pirmą gurkšnį iš tos taurės, Alekso žvilgsnis pasikeitė, akys ėmė blizgėti lyg katinui lašinius matant. Jau tada pagalvojau, kad viskas, laikas namo, nes atrodo geruoju nesibaigs, o ir apgirtus ėmiau jaustis. Atsistojau eiti, o jis paėmė už rankos ir sako: kad jau mane palieki, negi paliksi taurę neišgėrus ir mane taip įžeisi? Iš mandagumo gurštelėjau dar gurkšnį ir ėjau ieškoti draugės. Suradus ją ėmiau temptis kur mažiau žmonių, o ji man jau pasirodė kažkokia keista - ir apgirtus ir pavargus ir nežinau..sunkiai besiorientuojanti. Nusivedžiau į WC, kad ją šiek tiek atgaivinti bent vandeniu. Bet ji mane tikino, kad viskas gerai. Pasakiau jai, kad laikas namo ir kad kviečiu taksi. Nesiklausiau jos prašymų dar pasilikti ir koks Andrius mielas, kad jie apsikeitė lietuviškais numeriais ir ji dar su juo norės būtinai čia būnant susitikti, tarškėjo be sustojimo.
Išėjus iš WC mus iškarto pasitiko jie abu. Ėmė klausinėti ar viskas gerai, nes užtrukom ilgokai. Atsakius, kad mes jau namo važiuosim pasisiūlė palydėti į lauką ir kartu palaukti taksi. Nors sakiau, kad nereikia, susitvarkysim pačios, bet tuo metu man ėmė pačiai kažkas darytis, lyg galva svaigti, garsai pasidarė erzinantys ir atrodė tuoj nualpsiu. Tada atsirado pirmoji atsiminimų skylė, nes prasipeikėjau jau taksi.

Jaučiausi geriau, bet nesupratau kas vyksta, girdėjau balsus, lyg per miglą šalia mačiau draugę, atrodė ji miega, o gal tik pasirodė. Ir tada vėl atsijungiau. Nežinau nei kiek valandų tada buvo, nei kur važiavom. Bet kitą kartą atsipeikėjau visiškoj tamsoj, nežinojau kur esu, tik ėmiau šaukti draugės. Susipratus, kad esu lovoj, greit iš jos išlipau ir puoliau ieškoti šviesos šaltinio. Įjungus lempas pamačiau vaizdą, kuris dar ir dabar man prieš akis stovi - draugė gulėjo visai šalia manęs ir ji buvo lygiai tokia pat nuoga, kaip ir aš. Tada pradėjo kilti paskutiniai vaizdai prieš akis, kuriuos pavyko prisiminti ir pradėjau susivokti kas vyksta. Puoliau prie draugės ją purtyti, kad pabustų. Jai atsimerkus žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis ir nesuvokdama kas vyksta. Ėmiau verkti, nes juk ir taip akivaizdu kas nutiko. Mus abi išprievartavo esant mum be sąmonės, pasinaudojo ir paliko kažkokiam bute. Neįsivaizduojat koks jausmas buvo mane apėmęs, neskaitant fizinės būklės. Sėdėjau ir kaltinau tik save, savo naivumą, kad šitaip atsitiko. Draugė laikėsi ne ką geriau. Pašokus ėmiau ieškoti telefono, rankinės, drabužių. Visi daiktai buvo, niekas nedingo. Telefonas buvo išjungtas, o jį įjungus atėjo begalė žinučių iš vyro su klausimais kur mes, kodėl negrįžtam ir t.t. Ėmiau dar labiau verkti, nes nežinojau ką toliau daryti.

Bijojau skambinti vyrui. Buvo penkios ryto. Kuo greičiau apsirengėm, norėjos dingt iš ten. Ačiū dievui šiuolaikiniai išmanieji, gali nusistatyt tavo buvimo adresą, nes net neįsivaizdavau kur esam. Atvažiavus taksi, vėl prisiminiau vakarykštį taksi ir kad girdėjau vyriškus balsus. Kasgi kiti, jei ne Andrius su Aleksu tai buvo. Draugė praverkė visą kelią namo, neįsivaizduojat kaip bijojau įeiti į namus, nes žinojau, kad viską teks dar kartą prisimint pasakojant vyrui, o juk kai kurių dalykų net nepamenu, draugė tuo labiau.
Turiu pasakyt, kad su vyru esam santuokoj jau kelerius metus. Tikrai nuostabus vyras ir mūsų santykiai tokie buvo. Planavom šeimos pagausėjimą. Turim savo verslą čia, kuris puikiai sekasi. Viskas buvo tiesiog tobula.
Taigi, vyras žinoma nemiegojo, laukė. Nebuvo nei pirktas, kol nepradėjau pasakoti kas ir kaip. Nežinau kas jam pasidarė, bet jis mumis tiesiog netikėjo, atrodo ne su savo vyru kalbuosi. Ėmė vos neįžeidinėti ir draugę užsipuolė, kad per ją čia viskas ir kad mes pačios korėmės ant kitų kaklo ir pačios su jais į lovą lipom. Jaučiausi....jaučiausi pažeminta ir sutrypta, negana viso to, ką su drauge išgyvenom per tas keletą valandų, vyro priekaištai buvo lyg smūgis žemiau juostos. Tada jo vienas ištartas sakinys mane pabudino: jei būtumėt buvusios išprievartautos, tai reikėjo iškart policiją kviesti, bet ne..ponios namo važiavo.
Policija, apie ją visai nepagalvojau tada, bet dieve dar didesnis pažeminimas. Tačiau negalėjau visko taip palikti, nes ne vien aš nukentėjau. Nukentėjo mano geriausia draugė ir mano santuoka. Per tą įsiūtį vyras sakė paliksiąs mane, nes su kekše gyvent nenori. Ašaros ir dabar kaupias tai prisiminus.....

Žinoma kreipėmės į policiją. Žinokit, tikėjausi žeminančių žvilgsnių ar kokių pastabų, bet likau tikrai maloniai nustebinta Vokietijos pareigūnų. Elgėsi labai profesionaliai, nes tokių ir panašių atvejų ne vienas ir ne du. Kaip ir sakiau tie KO lašiukai gana paplitę čia, na bent jau spėjam, kad tai jie buvo, nes nuo jų nelieka jokio pėdsako kraujyje ar šlapime.
Vyras mano žinoma kartu važiavo, bet neišlaikęs ėmė plūstis ir teko jį pareigūnam išprašyt lauk. Buvau pakraupus nuo tokio jo elgesio. Ne tai, kad palaikytų mane ir draugę... jis mus akivaizdžiai kaltino.
Pridavusios savo pareiškimus, turėjom juos konkrečiai apibūdinti - Andrių ir Aleksą. Jų mimozų tikriausiai nepamiršiu iki savo dienų galo, juk jie sugriovė man gyvenimą. Ačiū dievui, kad Andrius buvo toks kvailas ir davė savo, kad ir lietuvišką telefono numerį draugei.
Apie medikų apžiūrą nenoriu net pasakoti. Tai tikrai vienas iš nemaloniausių mano apsilankymų ligoninėje buvo. Deja prievartos žymių nebuvo, nei vienos mėlynės neturim su drauge. O kur turėsi, kai guli be sąmonės ir su tavim elgiasi kaip su lele.

Aš labai dėkinga, kad technologijos tiek pažengusios ir kameras dažniausiai visi klubai turi. Bet jie matyt jau ne pirmą kartą taip darantys, nes kiek pareigūnai sako, gana gudriai mokėjo slėpti savo veidus. O gal jie ten gerus pažįstamus turi, kad ir tas barmenas, kuris Aleksui akį pamerkė. Policijai deja jis nieko nepasakė, neva klubas didelis, daug žmonių, visų neįsiminsi ir t.t. ir pan. Deja, jie irgi suklydo. Būtent lauke esanti kamera užfiksavo Aleksą visu gražumu, kai jie mus į taksi sodino. Kaip jau rašiau, aš nepamenu kaip mes į taksi sėdom ar kaip iš klubo išėjom, o kai pamačiau video, tai atrodė esu sąmoninga, pati ėjau tik prilaikoma Alekso. Reikėjo pamatysi vyro mimiką, kai jis tą video pamatė. Tai buvo dar vienas jam įrodymas, kad mes pačios su jais išvažiavom. Nors tai visai netiesa.

Taigi ne Lietuvos klubas. Bet kad jau taip įdomu - Admiral.
Tyrimas pradėtas buvo beveik iškart. O po trijų dienų surado ir abu draugelius - Andrių ir Aleksą. Pasirodo net netikrais vardais jie mum prisistatę buvo. O sulaikė juos už greičio viršijimą didelį ir tik atsitiktinai nustatė, kad jie tie patys, kurie mus išprievartavo.
Pirmadienį buvau policijoj. Nepatikėsit ką jie sako. Pati negalėjau patikėti savo ausim, kai pareigūnai papasakojo. Jie neprisiima kaltės, sako, kad mes pačios su jais savo noru išvažiavom ir kad jie nieko nedarė prieš mūsų valią. Pradėjau verkti, bet mane ėmė raminti, kad viskas dar tikrai nebaigta ir kad jie taip laisvai neišeis nenubausti. Sakė, lyg yra dar dvi panelės, kurios šiek tiek anksčiau nuo jų nukentėjo, bet tada jiems nebuvo už ko užsikabinti, o dabar kai ir mum taip nutiko ir kai jie taip neapdairiai pasielgė, yra didelė tikimybė, kad bus atitinkamai nubausti.
Patikėkit manim, aš labai to tikiuosi ir trokštu.
Mano vyras... nuo šio savaitgalio gyvena pas draugą vieną, nesileidžia į kalbas. Vis dar manim netiki. Nebežinau kaip jį įtikinti, sunku viską vienai nešti ant savo pečių. Namiškiam kol kas irgi nieko nepasakojau, nereikia tėvams to žinoti, bent jau kol kas.

Taip, yra. Kol kas tik dvi. Bet kas žino, kiek realiai tokių yra. Kiek tyli ir nesikreipia niekur.
Toms, kurios sako, kad po tokių įvykių nesėdėčiau čia ir nepasakočiau taip smulkiai, pasakysiu tik vieną... taip, jaučiuosi tikrai labai blogai, kreipiausi ir į psichologus, jie man dalinai ir patarė išsipasakoti, nes tik kelis kartus pasakojant yra tikimybė dar kažką prisiminti, už ko būtų galima užsikabinti. Miegu blogai, sapnuoju vis Aleksą. Kada normaliai valgiau, jau nepamenu, esu sugniuždyta ir palaužta. Gerai, kad bent draugė turi dėl tyrimo čia likti, kitaip būčiau visiškai viena dideliam name. Nežinau, gal tada mintis ir ranką prieš save pakelti ateitų... baisu merginos, niekam to nelinkiu.